2013 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

Pabambėjimai apie kompiuterį arba Stichinė nelaimė: sugedo kompiuteris!



Nieko nauja nepasakysiu, papasakodama, kokia bėda žmogų ištinka, kai sugenda kompiuteris. Tačiau aš pati esu iš tų, pabambančių ant kompiuterio, kad jis vagia mano laiką. O tiksliau – pykstu ant savęs, nes dažnai nemoku to laiko suvaldyti. Įvairūs forumai, tinklaraštis, nuotraukų tvarkymo programos... Dažnai sakau sau: juk aš noriu veikti visai ką kita! Man visai nebūtina vienur ar kitur parašyti, pasirodyti vieną ar kitą darbą... man daug malonesni visiškai kiti dalykai: knyga, rankdarbis ar pokalbis su gyvu žmogumi! (pritariu vienai pažįstamai, pavadinusiai internetą požemio pasauliu – nematymas su kuo kalbiesi tikrai negali neturėti neigiamų aspektų... Gerai, jau gerai, nebepostringausiu apie virtualios realybės neigiamą poveikį J).

Tad kai vieną dieną ėmė ir užtemo mano kompiuterio ekranas, tariau sau: anokia čia bėda! Šaunuolis, mano kompiuteri, kad privertei mane stabtelti ir užsiimti visais kitais man mielais dalykais! Maniau sau, kad draugus informuosiu, kur dingau, o reikalui esant, iki pietų ramiausiai galiu pasinaudoti sūnaus kompiuteriu,  vakarais – vyro darbiniu. 

Ir ką gi – man visai neblogai sekėsi... Nors meluočiau, jei sakyčiau, kad nė kiek neerzino, jog negaliu pasiekti savo dokumentų; bet tuo pačiu užsiiminėjau tam tikra autogenine treniruote: man viskas gerai, aš ilsiuosi, man nieko netrūksta, nieko svarbaus tam kompiuteryje neliko, ko negalėčiau susirasti iš naujo!!! Tačiau – o, likimo ironija – kai vieną dieną kažkas nutiko sūnaus kompiuteriui ir jis staiga pradėjo nebekrauti interneto puslapių ir aš nebegalėjau pasiekti savo elektroninio pašto, atlikti kitų būtinų darbų, o vakarais vyras kaip tyčia turėdavo darbo ir jo kompiuteris taip pat būdavo užimtas – susivokiau, kad mane ištiko beveik stichinė nelaimė 

Tad vakar mano kompiuteris pagaliau išvažiavo gydytis Jsūnaus kompiuteris vyro pagalba stebuklingai ėmė krauti puslapius, o aš susivokiau, kad prisikaupė nemenka krūvelė netvarkytų nuotraukų. Juk aš visai nenoriu tų darbelių palikti užmarščiai, tiesiog privalau juos sutvarkyti ir sudėti į tinklaraštį. Pagaliau, netgi yra žmonių, kurie jų pasirodymo laukia J



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą