2013 m. gruodžio 27 d., penktadienis

Kalėdų angelai


nuo brangiosios draugės Renatos dar pavasarį gavau nuostabius antspaudukus su Tildos angelais. Štai ką sudėliojau panaudodama tuos gėrius:


 


 


Rusvosios Kalėdos


niekaip kitaip praėjusių švenčių ir nepavadinsi... Gal todėl taip patraukė tie rusvai - balti tonai?
Nors jie "veža" tikrai ne mane vieną, tad priežasčių tikrai nežinau, o ir ieškoti neverta. Tiesiog trys rusvų "vintažinių" tonų atvirukai:




2013 m. gruodžio 17 d., antradienis

Žiemos daina


Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.

Žiūrėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.

/Henrikas Radauskas. Žiemos daina/



















2013 m. gruodžio 10 d., antradienis

Atvirukas "Trapumas"


sveikinimo atvirukas labai mielam žmogui - Reginai. Reginutė yra be galo trapus ir šiltas žmogus, tad pavadinimas atėjo pats savaime.



Vidinėje atviruko dalyje paleidau skristi mažą angeliuką :)




2013 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

Pakuotės


Kai siunčiu dovanėles paštu, įpratau pridėti kažką saldaus. Dažniausiai tai būna šokoladas arba saldainių dėžutė. Buvau labai pamėgusi šokoladams gaminti dėžutes, tačiau gal pabodo, panorau kažko kito. Štai mano naujai pamėgtos paprastutės pakuotės.






O čia, kaip supratot, ne šokoladas :) Tai dovanoti paruoštas rankų darbo muiliukas :)


2013 m. gruodžio 1 d., sekmadienis

Atvirukas "Rudens simfonija"

Mielai draugei Renutei, gimusiai pačioje rudens pabaigoje, sudėliojau štai tokį rudeniškų spalvų atviruką. Labai patiko jį dėlioti, kai žiūriu į jį, mano viduje skamba muzika. Tai taip jį ir pavadinau.






2013 m. lapkričio 22 d., penktadienis

Trys meilės žodžiai


Šį jau vakarėjantį penktadienį labai noriu šiek tiek pakalbėti apie meilę. Kartą buvau nuostabiam seminare, kuriame lektorė pasakojo apie meilės spalvas. Tiesiog privalau šiandien, su savo tinklaraščio skaitytojais, pasidalinti ta didžiule išmintim, kurią tądien išgirdau. Praėjo jau ne vieneri metai, o aš taip ir neišgirdau, neperskaičiau nuostabesnio himno meilei ir gyvenimui, kaip tie trys stebuklingi meilės žodžiai.

Pirmasis: TAIP. Du žmonės stovi vienas prieš kitą ir yra vienas kito glėbyje. Jie nieko nemato ir nieko negirdi. Juos valdo pirmasis susižavėjimas, pirmasis TAIP vienas kitam. Bet tai dar yra aklasis etapas, kai ant akių uždėti rožiniai akiniai, kai pora dar nežino, o ir nenori žinoti, kokius kalnus teks perlipti, kokias upes perbristi... 

Antrasis: AČIŪ. Tartum meilė iš antro žvilgsnio  Kai partneriai laiko vienas kitą už rankų ir žiūri vienas į kitą. Su šiuo žodžiu atsiranda viltis. Šiame etape sukuriama santuoka, gimsta vaikai. 

Trečiasis: PRAŠAU. Su šiuo žodžiu santykiai tampa dosnūs. Šiame etape du žmonės stovi vienas į kitą nugara. Kiekvienas įgyvendina savo gyvenimo tikslus, vienas kito neslegia, bet palaiko ir papildo. Jiems jau nebūtina žiūrėti, jie jaučia vienas kitą. 

Ne visi pasiekia trečiąjį meilės etapą.

Šie trys žodžiai sudaro meilės FORMULĘ. 


Ir ne šiaip sau aš čia apie tą meilę. Šį rudenį su vyru sveikinom vieną labai gražią porą. Vyro pusseserę ir jos vyrą su gausybe jubiliejų! Jų buvo tiek daug, kad pradžioj net patys skaičiavom:) Moteriai sukako 45 m., vyrui - 50 m., ir dar 25 metai kai jie sukūrė šeimą! Giminės sako, kad tie žmonės per tiek metų nėra net susibarę. Nežinau, ar iš tiesų tai įmanoma, bet žiūrint į juos tikrai galima tuo tikėti: kai jie žvelgia vienas į kitą, abiejų akys švyti. Ką ten akys, jų sielos švyti! Koks gėris yra turėti tokius jausmus ir tokius santykius! Ech, susijausminau berašydama... Bet gal suprasit, kodėl mano atvirukas išėjo būtent toks - širdis širdyje ir visa tai skęsta rožinėje gėlių jūroje...


Pasirodysim iš visų pusių :)








Nes meilė yra viskas arba viskas yra meilė!


2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

Močiutės Birutės receptai



Ir pagaliau atnešu savo receptų knygelę. Ką apie ją pasakosiu, nebežinau, nes per tas jau beveik dvi savaites, kol dėl kompiuterių gedimo negalėjau jos parodyti ir mano emocijos nusėdo... Pasikartosiu, kad kaskart knyga su manim kalbasi... Gal jums atrodys neįtikėtina, bet buvo taip, kad šį kartą įrišau iš ketvirto karto... (keturis kartus ardžiau...) Oi, oi, jau paskui užsimerkus galėjau įrišinėt :)


Taigi - Sukėlusi dau receptų knyga "Močiutės Birutės receptai".  Laiko atėmus daug... Sukėlusi daug minčių apie mano asmeninį santykį su tokio darbo kiekiu, to, kiek jėgų jis iš manęs paima, apie pabaigoj pasitaikančias krizes, kai pamatai, kad kartonas pilnai neišsitiesino ir linksta, kai susivoki, kad lapų per daug ir knyga gali prastokai užsiverst...  Pabaigoj, jei viskas gaunasi, prisėdi ir susimąstai: Dieve, ar kas nors to nedaręs tai gali suprasti? Rankų darbas... Dažnai žmogui atrodo, kad ką čia reiškia rankdarbis - juk imi ir padarai. Na, taip, padarai, bet sudedi visą save ir dar patiri nuolatinę grėsmę, kad gali nesigauti: kas nors neprisiklijuoti taip kaip reikia, imti ir nudažyti priešlapių popierius ir pan!!! 

Na, ką, atrodo padūsavau. Išsisakiau mažumėlę. Bet tikriausiai to kartais reikia. Norėtųsi, kad žmonės imtų vertinti triūsą, kurį sudedi į rankdarbį. Ne kartą teko iš bendraminčių girdėti, kad dovanėlių ieškotojai mano, jog Lietuvoje dirba kiniečiai, galintys pagaminti vienetinį gaminį už kelis litus... Ir vėl pabambėjimai :D

Siuvinys palyginus nemažas. Bet neapsakomai SKANUS! Taip taip, būna labai skanių siuvinukų, kai siuvinėdama gali visai nevalgyt, tik užpakalį nuo sėdėjimo įskausta :D Įtariu, kad gal bus antras dublis, nes... tiesiog. Man neapsakomai patinka šis siuvinys. Receptų knygai mano akims tiesiog idealus variantas.

Be galo čia pritiko tas mėlynas priešlapis. Jo langeliai beveik identiški vienam iš viršelyje siuvinėtų ornamentų! Bet tą lapą teturėjau tik vieną - teko suktis iš padėties. Susiradau labai panašų geltoną. Šeimininkės patogumui galiniam kietviršyje apgyvendinau kišenėlę, o joje - "razinką" - kartoninį šaukštuką :) O kadangi priešlapiuose atsirado keksiukų, tai keletą puslapių papuošiau antspauduotu, bet vos matomu mažulyčiu garuojančios kavos puoduku :)

Lapai plėšyti iš dviejų atspalvių popieriaus - tie atspalviai be galo derėjo su viršelyje siuvinėtom siūlų spalvom.

Siuvinėta kryželiu ant lietuviško lino DMC siūlais, dizainas Marie Coeur. Dydis 18x15,5 cm. Plotis 2,5 cm. Long stitch įrišimas. Juostelė - skirtukas norimai vietai pasižymėti. Dėžutė iš patvaraus kartono knygos saugojimui.

Štai ir viskas. Labanakt :) Aš dar eisiu kokią pasaką paskaityt :)












Labai labai tikiuosi, kad močiutei Birutei patiko ir ji rašys į knygelę receptus. Kad netausos... Tik naudojama knyga prisipildo gyvybės, tik tada ji ima alsuot tikrojo šeimininko rankose...



2013 m. lapkričio 18 d., pirmadienis

Esi kaip rožė...



 Mano draugė sveikino savo draugę 40 metų sukakties proga. Paprašė padaryti atviruką. Jubiliatę ir aš puikiai pažįstu, ne kartą linksminomės bendruose susiėjimuose, kūrėm vaidinimus, žaidėm, minėm mįsles... Su jokia kita gėle mielosios Dalios sulyginti negalėčiau, kaip tik su nuostabia, kvapnia rože. Taip ir matau raudoną rožę jos juoduose, nuostabiuose plaukuose. Tad ir atvirukas gavosi su rožėmis - turbūt pačia moteriškiausia iš gėlių... O lengvais, iš pergamentinio popieriaus padarytais lapukais, tarsi norėjau dar labiau pabrėžti subtilų moteriškumą.








Mažai, žaviai mergytei


Atvirukas su dėžute draugės sesers dukrelei Krikšto proga. Toks jis man susidėliojo - paprastas ir lengvas - tarsi pati vaikystė.




2013 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

Pabambėjimai apie kompiuterį arba Stichinė nelaimė: sugedo kompiuteris!



Nieko nauja nepasakysiu, papasakodama, kokia bėda žmogų ištinka, kai sugenda kompiuteris. Tačiau aš pati esu iš tų, pabambančių ant kompiuterio, kad jis vagia mano laiką. O tiksliau – pykstu ant savęs, nes dažnai nemoku to laiko suvaldyti. Įvairūs forumai, tinklaraštis, nuotraukų tvarkymo programos... Dažnai sakau sau: juk aš noriu veikti visai ką kita! Man visai nebūtina vienur ar kitur parašyti, pasirodyti vieną ar kitą darbą... man daug malonesni visiškai kiti dalykai: knyga, rankdarbis ar pokalbis su gyvu žmogumi! (pritariu vienai pažįstamai, pavadinusiai internetą požemio pasauliu – nematymas su kuo kalbiesi tikrai negali neturėti neigiamų aspektų... Gerai, jau gerai, nebepostringausiu apie virtualios realybės neigiamą poveikį J).

Tad kai vieną dieną ėmė ir užtemo mano kompiuterio ekranas, tariau sau: anokia čia bėda! Šaunuolis, mano kompiuteri, kad privertei mane stabtelti ir užsiimti visais kitais man mielais dalykais! Maniau sau, kad draugus informuosiu, kur dingau, o reikalui esant, iki pietų ramiausiai galiu pasinaudoti sūnaus kompiuteriu,  vakarais – vyro darbiniu. 

Ir ką gi – man visai neblogai sekėsi... Nors meluočiau, jei sakyčiau, kad nė kiek neerzino, jog negaliu pasiekti savo dokumentų; bet tuo pačiu užsiiminėjau tam tikra autogenine treniruote: man viskas gerai, aš ilsiuosi, man nieko netrūksta, nieko svarbaus tam kompiuteryje neliko, ko negalėčiau susirasti iš naujo!!! Tačiau – o, likimo ironija – kai vieną dieną kažkas nutiko sūnaus kompiuteriui ir jis staiga pradėjo nebekrauti interneto puslapių ir aš nebegalėjau pasiekti savo elektroninio pašto, atlikti kitų būtinų darbų, o vakarais vyras kaip tyčia turėdavo darbo ir jo kompiuteris taip pat būdavo užimtas – susivokiau, kad mane ištiko beveik stichinė nelaimė 

Tad vakar mano kompiuteris pagaliau išvažiavo gydytis Jsūnaus kompiuteris vyro pagalba stebuklingai ėmė krauti puslapius, o aš susivokiau, kad prisikaupė nemenka krūvelė netvarkytų nuotraukų. Juk aš visai nenoriu tų darbelių palikti užmarščiai, tiesiog privalau juos sutvarkyti ir sudėti į tinklaraštį. Pagaliau, netgi yra žmonių, kurie jų pasirodymo laukia J



2013 m. rugsėjo 18 d., trečiadienis

Dėžučių tortai krikštynoms



Rugpjūčio mėnesį abu su vyru ketvirtą kartą tapom Krikšto tėvais. Krikštijom vyro brolio dukrelę. Ta proga dariau dėžučių tortą, kuriame apgyvendinau dovanėles svečiams.





Na, o pernai mes taip pat buvom krištatėviais (ir kas per krikštynų bumas pas mus :D), krikštijom mano brolio sūnelį. Taip pat dariau dėžučių tortą, bet nuotrauka buvo daryta labai paskubom, ant stalo krašto ir niekaip neturėjau ūpo jos sutvarkyti. Bet va, prie progos pažaidžiau su programa, apkarpiau aplink tvyrojusį darbinį bardakėlį, kažkas gavosi ir nutariau abu torčiukus įdėt kartu :)


Dėkoju, kad apsilankėt!

2013 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis

Rankų darbo knygelė "Širdele mano"



Sveiki, mielieji :) Pagaliau nupūsiu dulkes nuo savo tinklaraščio :) Gana darbingi buvo du pastarieji mėnesiai, projektai vijo vienas kitą. O aš dar esu iš tų, kurie brandina projektus netrumpai ir turi juos išnešioti, o tik tada ir labai pamažu jie gimsta. Per tą laiką spėjau (antrą vasarą iš eilės!) pabūt krikštamote, šį bei tą padariau ir krikštynoms, bet visų mažesnių darbeliukų nuotraukos dar palauks kol jas sutvarkysiu, nes po ilgo laiko noriu parodyti dydžiu nedidelį, bet laiko trukme - gana daug laiko užėmusį darbą.

Rankų darbo knygelė eiles rašančiai moteriai, vardu Danutė. Pavadinimas "Širdele mano" atėjo savaime pagal siuvinuko temą ir spalvas.

 Siuvinukas iš prancūziškų dizainų serijos. Keletą širdelių pabarsčiau ir kitoje siuvinio pusėje - man be galo gražu, kai ji nelieka visiškai tuščia! Siuvinėta ant labai mielo ir neįtikėtinai tinkamo siuvinėjimui kryželiu lietuviško lino, dovanoto mielos siuvinėjimo draugės Aušros (brangioji, jis pagaliau sulaukė savo eilės ir nebegaliu nuo šiol juo atsidžiaugt! Ačiū, ačiū!) Knygelėms toks linas - tikras gėris! Nes specialus užsienietiškas siuvinėjimui skirtas linas yra tikrai nepigus malonumas, tad aptraukinėt su juo knygeles gan skausminga vien dėlto, kad kita pusė dažniausiai arba nesiuvinėjama, arba siuvinėjama labai mažai). Šiame line pasitaiko storesnių įaudimų, bet  bendrame siuvinėjimo kontekste tai yra visiškai nereikšminga :)


Bradel įrišimas, dydis 15.5 cm x 16 cm. Priešlapiai papuošti dviem mažulytėm iškirstom širdelėm. 

Atskiras didžiulis iki dangaus dėkui Triragiui ir Sarmai už susiūtą bloką bei pamokas! Oi, oi, kokia skolininke jaučiuosi...













Širdele mano, o kodėl tu liūdna?
Širdele mano, kur jaunystė tava?
Dienelės slenka ir nė vieno neaplenkia
Sakyk, širdele, kur jaunystė tava?

/Vytautas Kernagis/




Ačiū visiems užsukusiems!