2012 m. rugpjūčio 27 d., pirmadienis

Lauk manęs...

Tikriausiai pradėti reikėtų nuo frazės: "tinkaraščio gaivinimas" :) Iš tiesų kartais bėgu nuo kompiuterio. Ir pastebėjau, jog kuo mažiau prie jo būnu, tuo labiau imu jo vengt. Net nenoriu jungtis tos dėžės, o geriau einu rankdarbiaut ar skaityt knygų... Tačiau vis tik ateina laikas įsijungt šią ryšio priemonę - kaip gi be jos? Juk ji - tikrai yra dar vienas ir labai nemažas langas į pasaulį. Šiai dėžutei padedant esu sutikusi be galo širdžiai artimų ir draugais tapusių žmonių.

Tad labas vakaras visiems, kurie pastebėjo žiburį mano lange! Pasiilgau pažįstamų, draugių, džiaugiuosi naujomis mano tinklaraščio stebėtojomis - ačiū jums visoms (o gal visiems), kad esat!

...

Aukščiau minėjau, kad vietoj kompiuterio geriau imu į rankas knygą... Nemėgstu skaityti knygų kompiuterio ekrane, manau, kad nepamėgsiu ir jokių skaitmeninių knygų - kad ir kaip jos būtų populiarios. Nesakau, kad niekada tokios neskaityčiau, nes negaliu žinoti ar man to niekada neprireiks (gal negausiu reikalingos knygos spausdintame variante). Tačiau knyga - popierinė, kvepianti spaustuve arba pilna laiko dulkių - knyga, kurią galiu pasiimti su savimi į vonią (nes dievinu skaitymą kvapų prisodrintoje vonioje) - liks viena didžiųjų mano gyvenimo meilių.

Ir šiandien, po ilgos pertraukos, noriu pasirodyt knygelę... Visą nuo iki rankų darbo. Taip buvau pasiilgusi knygrišystės, kad nebegalėjau rasti sau vietos. Jau niekas nebeviliojo - nei siuvimas, nei siuvinėjimas, nei atvirukai ar kitokie popieriaus gaminiai - norėjau tik vėl prisiliesti prie kartono, popieriaus, klijų, siūlų... Taip gimė seniai pradėtoji knygelė ir albumas nuotraukoms. Tačiau apie albumą vėliau, o šiandien apie knygelę mieliems užrašams, nes tai labai seniai pradėtas, dėžutėje saugiai manęs laukęs darbelis, kurį pagaliau pabaigiau.


Taigi - knygelė, kurią pavadinau: "Lauk manęs". Ji manęs laukė beveik du metus... O gal tai aš laukiau kol ji pas mane ateis?.. Kolibris išsiuvinėtas lygiai prieš du metus, specialiai knygelei. Tada padariau ir viršelius. Juos tada klijavau lipalu. Net lapai buvo paruošti, tebuvo likę susiūti.


Tačiau siuvimas buvo gana komplikuotas. Mano kantrioji knygelė pati išbandė mano kantrybę ir pasakė man, kad taip apsileist negalima... Skylutės negulė lygiai, nors tu ką :( Įgūdžių stoka, suprantama...

Long stitch įrišimas, lapai balti, išplėšyti. Bloko krašteliai patonuoti  rašaliuku. Vienos serijos, bet dviejų atspalvių priešlapių popierius. Lietuviškas linas, kryželiu siuvinėtas kolibris (dizainas Julia Lucas). Intarsija (paveikslėlis įleistas į viršutinį kietviršį). Knygelės formatas 12 x 12 cm. 

Realiai spalvos ryškesnės (na, fotografė iš manęs vis dar nekokia :( ) 












Kol sudėliojau mintis ir nuotraukas, jau tenka tik palinkėti jums labanakt :)

16 komentarų:

  1. Labai miela knygutė. Nežinau kodėl, bet tikrai yra daiktų, kurių negali padaryti iš karto, reikia, kad susigulėtų, praeitų kažkiek laiko, o vieną dieną supranti - dabar tik šio darbelio noriu ir tada greitai ir lengvai pabaigi.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kaip gerai, kad žiburys lange vėl suspindo ir pamačiau šiuos jaukius namus su daugybe gražių dalykų juose. Sėkmės knygrišiaujant ir ne tik :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Nuostabi ta tavoji knygelė (kaip beje ir visos tavosios) - tokia šilta ir miela <3

    AtsakytiPanaikinti
  4. Labai visoms ačiū už širdžiai mielus žodžius!

    AtsakytiPanaikinti
  5. smagu vėl gėrėtis tavaisiais darbais ir įrašais :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, širdele, tavo namuose man irgi nepaprastai gera lankytis ir rast įkvėpimą!

      Panaikinti
  6. Gita, labai graži knygutė. Ypač blokas sužavėjo (nors dar neteko plėšytų ir tonuotų lapų matyti, bent jau senose knygose, kurių daug per rankas perleidau). Gal ir patiko dėl to, kad kiek kitoks.
    O dėl interneto - labai gerai tave suprantu. Tauta ir iš manęs žinių ėmė reikalauti, kol prisiruošiau parašyti. Kiek laiko atsiranda, kai imi jo vengti...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Agnut, oi kokių lapų kraštų man teko matyti! Ištapytų... Neatsimenu dabar kokio tai amžiaus buvo knygos. Bet tikrai su kraštais buvo dirbama labai seniai.
      O aš tonavau popieriui draugišku rašaliuku, man šiai knygelei ir išplėšytiems lapams jis labai tiko. Šiaip lapų plėšymas man kol kas yra bene geriausias būdas knygelėms, jeigu šalia (mieste) neturi giljotinos, kuri kirstų visą bloką. Arba knygelės siuvimo būdas neleidžia naudoti giljotinos (kaip šis Long stitch būdas). Nes rankom ar po kelis pjauti lapai vis tiek neturi lygumo. Tad išplėšymas juos tartum optiškai sulygina. Jau nekalbant apie savotišką "šarmą".
      Ačiū tau!

      Panaikinti
  7. Ištapytų aš irgi esu daug mačiusi pačių įvairiausių: ir taškuotų, ir marmuravimo technika atliktų, ir auksuotų, ir dar visokių kitokių... (kalbant apie senąsias knygas aš ir šiaip esu išlepusi - man net ir kokia XVI a. knyga gali būti visai neįdomi, niekuo neužkabinanti - nei spauda, nei savo įrišu) Tik blokas visuomet juose būna nulygintas. Šiaip, bent jau tos knygrišės, su kuriomis teko bendrauti, giljotina nepasitiki. Apipjautą bloką jos dar pačios lygina, lygina, lygina. O šis tuo ir žavus, kad atrodo, jog knygos lapai tiesiog peiliu buvo supjaustyti, o po to ji ilgai ilgai pagulėjo laukdama, kol kažkas, kam ji labai brangi, paėmė į rankas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Agne, už profesionalius pamąstymus ir pastebėjimus!

      Panaikinti
  8. Labai labai silta ir tokia ramybe skilndanti knygute :) tikrai jauciasi, kad knygele sekmingai sulauke savosios atgimimo valandos :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, už apsilankymą ir pagyrimus, Vitut :)

      Panaikinti