2012 m. gegužės 29 d., antradienis

Lietus...


Tu lietui lyjant, tyliai pravirksti, –
ir kregždės sukrebžda pastogėje virš lango...
Tie krūpčiojimai – ramūs, nepikti,
ir darosi nuo tavo verksmo lengva.

Be priežasties verki labiau vis ir labiau,
gal ką suvokus – amžina ir aukšta...
Taip nesulaikomai verki, kad net bijau
lyg kokią laimę tavyje užgniaužti.

Martinaitis M. Amžinas tiltas.- Vilnius: Vyturys, 1987.


Šiandien vėl lijo ir aš prisiminiau čia neparodytas užvakarykštes nuotraukas iš mano balkono. Taip nenusakomai gražiai, be vėjo lijo, tokia kvapni ir nostalgiška buvo gamta, kad net mano santūrusis vyras neištvėrė: griebė fotoaparatą ir, įkvėpimo pagautas, ėmė pleškint :)

...prisiminiau lietų, prisiminiau eilėraštį ir nejučia pajutau gumulą gerklėj. Prisipažinsiu, kad verkiu dėl trijų dalykų: klausydama muzikos, skaitydama eiles, ir iš meilės. Dar galiu apsiašarot, kai matau grožį - mane supančio pasaulio, meno kūrinio, rankdarbio. Neverkiu iš savigailos. Jei kada taip ir buvo, tai matyt, labai seniai, nes to net neatmenu...

O štai lietus ir mano klevas už lango. Visas aplytas, nepaprastas paprastumu. Man jis ypatingas, nes tiesiai už mano lango, tiesiog beveik ranka pasiekiamas. To lango net nedengia jokios užuolaidos - prabudusi kaskart matau savo klevą (pirmiausia, aišku, jaučiu savo vyrą - jis be konkurencijos :) )







Labanakt. Tylių ir raminančių lietaus lašiukų į jūsų langus!

1 komentaras:

  1. Gitut, aš dar niekur nemčiau tokio didingai ašarojančio klevo, tokio siauro, smulkaus lietučio... koks gereas jausmas, koki nereali ramuma užlieja mano svajas... aš jau pasiilgau ankstaus vasaros ryto, žalio žalio, šlapio šlapio ir tokio gaivaus... ačiū tau už tą jausmą ir subtilumą nuotraukose.

    AtsakytiPanaikinti